antradienis, rugsėjo 11, 2007

Krikštynos. Pareina.

Penkiolikmetis kūnas pasileidžia nuo kalno. Priekyje iš kaži kur išnyra betoninė siena. Dvi akytės ją pamato. Be abejo, pamatyti neužtenka – abiejų rankų lūžiai, kairės akies mįslingas dingimas, apsilankymas reanimacijos skyriuje bei didžiųjų smegenų pusrutulių apsikeitimas vietomis – tai tik nedidelė jo nuotykių dalis... Senos geros krikštynos, sušunkate?! Ne, nė velnio, Jūs klystate – visa tai jau praeityje. Tokios krikštynos būdavo ne tik prie sovietų, bet dar ir visai neseniai – prie Mieželio.

Įsivaizduokite velykas be kiaušinių, Kalėdas be „Vieno namuose“ palikto M. Caulkin‘o, vasario 16-ąją be šiek tiek padauginusio dėdės Virgio, keiksnojančio valdžią. Sakote, taip nebūna? Ką gi, ir mes netikėjome, kad išauš krikštynų rytas be vandenilinės bombos saliuto. Mokytojų tarybos sprendimu, šįmet, pirmą kartą nuo Liberijos nepriklausomybės paskelbimo 1848-aisiais, krikštynų diena suluošinta - visiškai nebelieka rytinės dalies. Negana to, vakarinėje dalyje nebeišvysime fuksų medžioklės su varovais ant licėjaus stogo (pernai pirmąsyk buvo pasitelktos dar ir rankinės granatos), nebebus ir tarsi iš pabūklų iššautų pasiutusių karvių, lekiančių tiesiai į nieko nenujaučiančius pirmakursius 74 km/h greičiu. Nepatikėsite, bet tradicinio bėgimo nuo įniršusių bulių licėjaus koridoriais bei kompiuterinio žaidimo „Counter-Strike“ gyvos inscenizacijos šiais metais taip pat nuspręsta atsisakyti!!! O, šventieji Trano bakenbardai!

Išgirdę šią naujieną, nusprendėme pasivaikščioti licėjaus koridoriais ir paklausinėti tūlų licėistų, kaip jie vertina šiuos pokyčius:

- Šiųmetinės krikštynos bus kaip iškastruotas katinas – noriu, bet negaliu. – Žodžių į vatą nevyniojo vienas trečiakursis.

- Tai jau pernai link šito buvo einama. Tik aš niekaip nesuprantu: ką blogo padarė rytinė dalis? – Nusprendė paatvirauti kitas trečiakursis. (Tikrai, ir mes to nesuprantame – bulių išdaužti langai buvo kaip mat apvynioti „lipneške“, o sienos, prie kurių šaudyti fuksai, dar tą patį savaitgalį buvo užtinkuotos ir perdažytos. Be to, visur kabėjo įspėjamoji juosta „kabelis“.)

Vienas iš trijų išdrįsusių savo nuomonę išreikšti fuksų – kiti tuo metu žaidė šachmatais, kurių nebėra – minėjo štai ką:

- Mano sesuo, pernai palikusi licėjų, sakė, kad krikštynos paprastai būna linksmiausias metų renginys ir kad jis vėliau prisimenamas visą gyvenimą. Nuo pat rugsėjo pirmosios laukiau šio renginio! (Taip! Štai tokius ir paskiria į Grifų Gūžtą...)

Sunku kol kas įsivaizduoti ateinančią šventę. Gal vis tik šie pokyčiai išeis į gerą. Bet... Jokio kėlimosi su gaidžiais, jokio važiavimo į mokyklą pirmuoju autobusu, jokių astmos ir epilepsijos priepuolių išvydus licėjų ir rūsčiai nusiteikusius ketvirtakursius, jokių fuksus sutrypti bandančių žemaitukų, jokių LP (Livetos ir Petro Kazlauskų), savo dainomis bandančių padrąsinti pasmerktuosius, ir, žinoma, jokios vandenilinės bombos... Krikštynos mirė. Tegyvuoja „krikštynos“. Ar kaip tai reikia dabar vadinti.

Įspėjimas: Jei Jūs esate gana konservatyvių pažiūrų mokytojas/mokinys, arba Jūs nelabai suprantate netradicinį humorą, tuomet tai, ką mes parašėme Jus neabejotinai papiktins. Atsiprašome už tai. Straipsnio tikslas – perteikti šiek tiek perdėtą licėjaus administracijos požiūrį į tai, kas vyksta krikštynų metu. Nenorėjome nieko įžeisti.

Mantas NeVandenilinė
Žilvinas LeBomba

sekmadienis, rugpjūčio 26, 2007

Rugsėjo 1-ajai artėjant

Rugsėjo pirmoji šventė visiems – dideliems, mažiems ir vidutinio ūgio jaunuoliams. Ši diena vadinama mokslo ir žinių diena, taikos diena. Šią dieną prasideda mokinių ir mokytojų kelionė po neišsemiamą žinių, išminties bei mokslo šalį. Mūsų tikslas toje kelionėje ne tik išmokti gerai skaityti, skaičiuoti, dediferencijuoti polinominius integralus ar nustatyti reliatyvią fotono buvimo vietą įvykus kvantiniam šuoliui, remiantis įvairiausiomis Schrödinger'io ir jo katės teoremomis, bet taip pat mokytis gerumo, draugiškumo, atjautos ir supratimo. Kiekviena mokykla rugsėjo pirmąją švenčia vis kitaip, tačiau visas jas vienija šis tas bendra: rugsėjo pirmąją alkoholio nusipirkti nepavyks niekam.

Licėjuje rugsėjo pirmoji švenčiama šiek tiek kitaip nei didžiojoje dalyje Lietuvos mokyklų: vietoje neapsakomai ilgų ir tragiškai nuobodžių oficialiųjų administracijos atstovų kalbų, šventinį renginį papuošia įvairūs ir kartais netgi įdomūs mokinių pasirodymai bei tradicinė šmaikšti direktoriaus kalba, kurios metu pranešami aktualiausi per paskutiniuosius metus licėjų sudrebinę įvykiai, šventės dalyviai supažindinami su visuomet puikiai atrodančių mokinių pasiekimais. Šiais metais jų išties gausu: 115 šimtukų, 2 "Harvard'ai", 2 "Cambridge'ai", 3 pasaulinių olimpiadų bronzos medaliai ir 2 to paties lygio olimpiadų sidabro medaliai, jau nekalbant apie iki šiol nematytą kiekį respublikinių dalykinių olimpiadų prizininkų.

Tikriausiai niekur kitur tiek daug dėmesio neskiriama žemiausiajai mokinių kastai - "nuliams": čia jie visiems įdomūs, dar nieko nesupranta ir nepažįsta, viskas jiems čia dar labai nauja - juk visuomet smagu pasinaudoti ir pasityčioti iš kvailesnių? Laimei, šiais metais "nulių" pasiskirstymas - berniukų ir mergaičių skaičius - daugmaž tolygus. Vargu ar kas sugebės pamiršti pastarąją licėjaus fux'ų kartą ir jų totaliai tragišką karnavalinį spektaklį. Spėkite, kas dėl to kaltas? Nesinori pirštu badyti į ir taip visiškai akivaizdų faktą, tačiau jų kurse mergaičių yra dvigubai daugiau nei vaikinų! Dvigubai!

Verta paminėti faktą, jog patys naujausieji Vilniaus licėjaus mokiniai buvo priimti pagal visiškai naują tvarką: vietoje senojo dviejų dalių egzamino, kuriuo buvo tikrinamas mokinių sugebėjimas kritiškai mąstyti ir teorines žines taikyti praktikoje, buvo sugalvotas kitas, grandiozinis 5 sudėtinių dalių egzaminas, kuriuo bandoma patikrinti mokinių sugebėjimą įsisavinti milžinišką beverčių žinių kiekį ir laukui atėjus, visa tai elegantiškai išspjauti ant popieriaus. Tiesa, yra ir gerų žinių - priėmimo pagal kyšius tvarka nepasikeitė. Sklando gandas, kad netrukus stojamasis egzaminas bus vėl pakeistas ir atrodys štai šitaip:

Stojamojo testo užduotis baigusiems 8 klases
Pažymėkite taikliausiai jus apibūdinantį teiginį (neišsigąskite, variantas "d" - pokštas ='):
a) Mano mama/tėtis yra mokyklos administracijos narys
b) Mano mama/tėtis užima svarbias valstybines pareigas
c) Mano mama/tėtis yra "AB Hanner" savininkas, pasiryžęs paaukoti 20 gazilijonų
d) Sunkiai mokiausi visus metus, todėl manau esąs vertas mokytis licėjuje

Kalbant apie vidinius mokyklos reikalus, būtina paminėti keleta dalykų: grįžta geografijos mokytoja p. Putiova, pakeisianti į motinystės atostogas išėjusią mokytoją Linoretą Vasilevičienę; Paris Hilton gerbėjai nudžiugs sužinoję, kad viena iš licėjaus sienų nudažyta kraupiai ryškiai ROŽINE spalva (seriously, kieno ši geniali idėja? o_O); kaip visada per vasarą stipriai pasistūmėta gerinant licėjaus vidinį įvaizdį - suremontuotos ir perdažytos persirengimo kambarių rūbinės; nors oficialiai profiliavimas trečiakursiams ir dingo, niekas nepasikeitė - klasės išmaišytos stipriau nei bet kada - štai vienoje klasėje yra netgi visos 2 merginos. Šiek tiek užbėgdamas laikui už akių, su džiaugsmu norėčiau pranešti, jog jei viskas ir toliau klosis sklandžiai, jau šiais metais mokytojo Jankausko pamokos gali pasipildyti vienu papildomu neakademinės muzikos klausymo kursu! Svarbu: rugsėjo pirmosios renginiui paruošėme vieną neapsakomai tobulą seksualių vyrukų šokį, kuris, tikiuosi, nei vieno nepaliks abejingo.

Iki susitikimo rugsėjį.  

pirmadienis, liepos 23, 2007

Postmodernus būvis

Ready. Neišsigąskite pavadinimo - nieko pernelyg rimto, moksliško ar filosofiško nepasakysiu, tiesiog norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę keliais klausimais. Aišku, kol blogas nėra visiškai oficialus (trūksta tik nuorodos į jį iš pagrindinio licėjaus puslapio ir kelių kosmetinių detalių pataisymo, tačiau mokytojas Skūpas šiuo metu išvykęs į Angliją, o be jo kažką pakeisti kebloka), t.y. esant dabartiniam aktyvumui, Jūsų - tolygu Aurimo, Vykinto ir Tomo. =')

Steady. Aš gana ilgą laiką maniau, kad mano mąstymas labai originalus, unikalus ir visaip kitaip šaunus, tačiau šis vaikiškas požiūris netikėtai išgaravo, kai prieš keletą mėnesių internete užtikau gana ilgą straipsnį apie postmodernizmą - epochą, kurioje mes šiuo metu gyvename. Perskaitęs jį supratau, kad toli gražū nėra taip, kaip iki tol galvojau - mano mąstymas ne tik kad nėra dieviškas; priešingai - taip, kaip aš, mąsto didžioji dalis tų, kurie mąsto. Tikriausiai ir Jūs rasite sąlyčio taškų su tuo, kas parašyta šiek tiek žemiau.

GO. Postmodernizmas - terminas, apibūdinantis šiuolaikinę kultūrą, ekonomiką bei visuomenę, susiformavusią XXa. pabaigoje. Vieni teigia, kad postmodernizmas - tai tik viena iš daugelio modernizmo šakų; kiti - jog reikia atskirti postmodernizmą, kuris apima tik tam tikrą meno srovę, nuo postmoderniškumo - kultūrinio reiškinio; tretiems tiesiog patinka kugelis ir savaime užsidegančios durys. Pagrindiniai teiginai, kurie netikėtai sutapo su tuo, kaip aš mąstau, ir kurie sudaro postmodernizmo esmę yra:

1) Nėra jokios objektyvios absoliučios tiesos. Na, čia nieko naujo ir įspūdingo: Nietzsche prieš šimtą metų tą teigė, A. Mamontovas apie tai dainuoja "Ufonautuose", mano tėvai bei pažįstami šią frazę taip pat gana dažnai kartoja.
2) Tiesa yra tai, ką tu tiki ją esant. Pavyzdžiui, jei nuspręsčiau patikėti, kad aš iš tiesų galiu leisti Kamehamės bangas, tik nenoriu - taip ir būtų. Tiesa, tuo visų pirma reikėtų nuoširdžiai patikėti. Verta pastebėti, kad religijai tai kaip gelbėjimosi ratas - pagaliau ji gali nebeįrodinėti savo teiginių.
3) Pretenzijos į tiesą tėra užslėpti bandymai kitam primesti savo nuomonę taip suteikiant sau galios jo atžvilgiu. Karas Irake, SSRS-JAV konfliktas šaltojo karo metu, religinė, tautinė nesantaika, etc.
4) Viskas reliatyvu ir individo įsitikinimai priklauso tik nuo jo psichologinės, socialinės ir ekonominės būklės, istorijos bei kultūros, kurioje gyvena. Tai taip pat gana aišku bei suprantama - labai primena Matricą. =')
5) Žmonijos esmė - bendrumas. Nieko bendro su socializmu (get the joke? =) tai neturi. Tiesiog teigiama, kad žlugus bet kokioms aliuzijoms į objektyvias tiesas, toliau gyventi galima tik "kolektyvinio susitarimo" principu - jei mes bendrai sutariame kažkuriuo gyvenimo aspektu, tuomet laikome jį geru ir teisingu bei stengiamės jo laikytis.

Dabar klausimai, apie kuriuos kalbėjau. Visų pirma, ką daryti su šitokiais išvedžiojimais: "Jei objektyvių tiesų nėra, tuomet ir teiginys, kad objektyvių tiesų nėra, yra klaidingas, todėl objektyvių tiesų gali būti."; "Jei viską sąlygoja nuo žmogaus asmenybės nepriklausantys veiksniai, kaip genai, jo aplinka, šeima, oras, tuomet ir šį teiginį pasakęs žmogus neabejotinai buvo tų dalykų veikiamas ir pats teiginys gali būti ir neteisingas."? Visa tai atrodo šiek tiek absurdiškai ir darosi panašu į tokias beprasmybes, kaip svarstymus, kas atsitiks susitikus nesustabdomai jėgai su nepajudinamu objektu, ar mąstymus apie tikrąją laiko prigimtį (WTF?), bet vis tik yra rimta problema. Kaip postmodernizmui pateisinti pačiam save?

Antra - kaip pateisinti bendravimą, Meilę, draugystę, jeigu kiekvienas ateiname su savo tiesomis ir įsitikinimais, kurių pakeisti arba neįmanoma, arba nėra jokio tikslo to daryti, nes ir mūsų tiesos lygiai tokios pat subjektyvios? Uhm, pabandysiu šiek tiek aiškiau: "Štai jis - toks, koks yra, ir štai ji - tokia, kokia yra. Na, ir ką dabar daryti?" Apie ką gali būti diskusija, debatai, jei nieko nėra tikro, su kuo bendrauti, jei pats nežinai, ar esi gyvas?

FIN. Yup, kasdieniniame gyvenime šios problemos neturėtų trukdyti gyventi, tad atsiprašau, jei nenaudingai sugaišote laiką visa tai skaitydami. Pabaigai - tobuliausias, mano nuomone, šių metų YouTube filmukas:
http://www.youtube.com/watch?v=5XQ_GWKvDE0


Institute of Robotics

Tiesiog prisiminiau. Ir tikiuosi, kad po šito įrašo jis staiga nepradings (nebus nucenzūruotas).
Anyway, enjoy. Institute of robotics

antradienis, liepos 10, 2007

Kur pradingo licėjaus debatų klubas?

Čia bus labai "blog'iškas" įrašas - trumpai, neišpuoselėtai ir pan.

O viskas buvo taip. Kurią čia dieną padėjau savo universiteto komandai ruoštis Europos debatų čempionatui. Padebatavom, pagąsdinom praeivius Kalnų parke, ir po to susėdome kažkur kavinėje pasišnekėti. Kalba kažkaip pasisuko apie moksleivių debatininkus, kurie kaip tik ruošėsi pasaulio čempionatui, ir aš pasiskundžiau, kad "va, o mano laikais tai debatų klubo kaip ir nebuvo licėjuj..". Aš visada galvojau, kad taip įvyko natūraliai - kai aš buvau fux'as, dar toks buvo, ir lyg pusė velnio visai, visą vežimą tempė A.Grybas, dar keletas žmonių. Bet antrame kurse jis kaip ir nunyko, ir viskas, ką vėliau pamenu, tai kaip Vaškys apie gėjų vestuves turėjo diskutuoti, ir man neleisdamas stalo teniso žaisti, vis bandė atrasti naujų argumentų :D Taip ir išnyko šis klubas - tiesiog dėl mažo žmonių aktyvumo, kas darosi vis didesnė problema licėjuj...
O pasirodo, "nifiga". Prie stalo buvo žmonių, kurie debatuose sukasi seniai, ir kuriems ex-ex-ex-licėistai kažkada skundėsi, kad licėjuje debatų klubo nebeliko.. Spėkit kodėl? O gi todėl, kad mūsų mielas direktorius Saulius buvo prieš. Priežastis - vaikai negali susiformuoti stiprios nuomonės, nes jiems tenka galvoti už abi puses, jie išgirsta per daug argumentų ir etc.
Pasakyčiau, jėga. Nors, kai pagalvoji, tikrai "teisinga" logika. Juk jei turi savo "teisingą" nuomonę, ir netyčia išgirsti argumentų, kurie priverčia pagalvoti kitaip - blogai! Juk tu prarandi savo nuomonę! (hm, čia Seime turbūt populiarus požiūris..
Tiesa, debatininkai ir patys nesutaria, ar debatai padeda sustriprinti nuomonę, ar atvirkščiai. Bet didžioji dauguma mano: jei tu silpnas žmogus, tai gal ir susilpnins. Bet ką tokiems čia veikti ;)

Tai tokia ta debatų klubo licėjuje istorija... (o toks įdomus užsiėmimas, ech..)

žymės: ,

trečiadienis, birželio 13, 2007

Ketvirtokai, o Ketvirtokai

Šiandien kalbėjau su Januliene, sakė kad dar niekas iš jūsų nei užsirašė, nei sąrašus pateikė. Dėl pavėluoto termino, manau, nerimauti nereikia, jūs gi Ketvirtokai, jūs - nepakaltinami, bet egzaminai jau baigti, tad tikrai siūlau nebetempti daugiau gumos ir rinkti sąrašus žmonių, ieškotis atsakingų mokytojų (visų pirma, žinoma, auklėtojų), rinkti po 1Lt, pasiruošti pasirašytus tėvų leidimus bei sutikimą su sąskrydžio taisyklėmis (http://www.licejus.lt/saskrydis/taisykles.doc | http://www.licejus.lt/saskrydis/anketa.doc) ir nešti visa tai Janulienei.

penktadienis, birželio 08, 2007

Vėlgi sąskrydis: vakarinės dalies programa

Linkėjimai nuo vakarinę dalį organizuojančių mokytojų.

Trumpas pastebėjimas iš mano pusės - dieviškiausias sąskrydžio pokytis - vakarinėje dalyje kiekviena grupė turės 10 minučių bendrai pristatyti visą savo projektėlį (nežinau, kaip tiksliau pavadinti tai), nelieka tų n kartų ėjimo ant scenos ir keitinėjimosi, o ir laisvės kūrybai daugiau atsiranda, galima dėliotis pristatymą kaip tik norisi, jungti dalis, daryti perėjimus ir pan. Žinoma, jeigu tik to norima. Trumpai tariant, nepermaldaujamai nepakartojama.



Pasivaikščiojimas po mišką

Tai ne žaidimas, o gyvenimas

Pradžia- 18.00 val., pabaiga- 21.00 val.

Tikslai:

  1. Rasti kiek galima daugiau vietelių, nurodytų žemėlapyje, jose užsiregistruoti. Grįžti į stovyklą ir gauti prizą.
  2. Iš savo kelionės parnešti:
    1. pagautą, sumedžiotą, prisijaukintą ar sukurtą žvėrį, jį pademonstruoti, pašokdinti, parikdyti, gal net patiekti;
    2. oro, eterio, laisvės, gaivių girios kvapų (pasirinktinai). Tai, kas parnešta, kaip ir žvėrį, būtina pristatyti;
    3. linksmą, liūdną, paslaptingą ar keistą dainelę. Ją reikės padainuoti;
    4. pristatymui, dainavimui ir demonstravimui kiekviena grupė turi po 10 min.

Pasivaikščiojimo principai:

  1. Vaikštinėtojų grupės formuojamos pagal klases, mokytojai sudaro atskirą frakciją. Jei kurios klasės žmonių yra daugiau nei 15, reikia dalintis pusiau (mat didelės grupės sudarytų kamščius paslaptinguose girios takeliuose).
  2. Visos grupės gauna po žemėlapį ir šią instrukciją, kuriais reikės vadovautis einant, o žemėlapyje bus registruojami pasiekimai.
  3. Pasivaikščiojimo vadovas skelbia pradžią (18.00 val.). Jis kiekvienai grupei ar jos vadovui įduoda žemėlapį bei instrukciją ir nurodo ėjimo kryptį. Kryptys skirtingos, kitos beviltiškos, tad vadovui reikia pataikauti ir meilikauti.
  4. Kas nutinka lankomose vietelėse?
    1. jose reikia registruotis. [dėl neaiškios priežasties iškirpta vieta]
    2. [dėl neaiškios priežasties iškirpta vieta]
    3. vienose vietelėse yra nuorodos į tolimesnį tašką, kitur jų nėra.
    4. kai kurių vietelių nėra, nors žemėlapyje pažymėta. Taip pat yra neregistruotų bet realių vietelių.
    5. Keliose vietelėse tupi pelėdos. Jas reikia gerbti. Jos gali [dėl neaiškios priežasties iškirpta vieta], pameluoti ėjimo kryptį ar kitaip pakenkti. Jų reikalavimus būtina vykdyti, kokie absurdiški jie bebūtų.
  5. Aplankius kuo daugiau vietelių, grįžtama į stovyklą (grįžti būtina iki 21.00 val.), ilsimasi, geriamas vanduo, šukuojamas žvėris, repetuojama dainelė ir laukiama vadovo įsakymo prisistatyti.
  6. Visoms grupėms prisistačius, garsaus riksmo būdu išrenkama geriausia, kuri apdovanojama. Kitoms lieka tik malonūs įspūdžiai ir paraudimai ant kūno, tekę nuo dilgėlių, uodų bei kaimo šunelių.

Įspėjimai:

  1. Nors čia ir miškas (o gal kaip tik – nes čia miškas, o ne koks purvinas miestas ), reikia elgtis padoriai: nesikeikti, nespjaudyti, nešiukšlinti, nežaisti su degtukais ir t.t.
  2. Su vietiniais gyventojais reikia sveikintis (dzen dobry, do vydzenia), užmiestyje tai yra norma.
  3. Vandenyje, prie ir virš vandens reikia elgtis atsargiai (skenduoliai labai trikdo nuotaiką kolegoms ir atrodo bjauriai (AtA)).
  4. Ties sakraliais objektais (kryžiais, alkovėmis, šventais šaltiniais, medžiais ir pan.) reikia elgtis pagarbiai, kitaip neišvengsite neaiškios kilmės problemų.
  5. Pasiklydus reikia eiti triukšmo, dūmų, fejerverkų link. Neturint orientyrų, reikia skambinti visais aktualiais telefonais, nesant ryšio, patartina įsikarti į medį.
  6. Negalima gerti iš lokalių vandens telkinių ir valgyti bet kokių miško gėrybių (AtA).

trečiadienis, birželio 06, 2007

nes yra taip,kaip turi būti.net vonnegutas nieko čia nepakeis(tų)

Paskelbė: agnes, paskelbta 05-18 08:33

aš nesijaučiu apgailėtina.
kai vis lūkuriuoju namuos ir bandau sumąstyti pretekstą aplankyti tave ar kaip nors pro šalį važiuojant užsukti ir tuomet švelniai priglusti ir paklausti mielas mielas kaip laikaisi mielas ar pasiilgai manęs aš tavęs ne,- šelmiškai nusišypsoti,- nors tu žinai tiesą ji pernelyg akivaizdi nors aš žinau tiesą mes abu vis tiek vaidinam tolimus atskirtus tarp mūsų būriai trečiokų būriai antrokų ir pirmokai būrai ir mes kartais priešingai mes vaidinam artimus nors tarp mūsų ištisa praraja skirtingo požiūrio skirtingos muzikos tu su savo nuodėmėm ir aš su savo prasižengimais tu su savo papeikimais ir nesąmonėm į kurias aš žiūriu atlaidžiai.
aš visai nesijaučiu silpna.
kai tave susitinku ir pasijuntu maža visame kame tavyje paskendusi ir nuo viso pasaulio paslėpta ir tokia saugi kad ojoj kas norit pabandykit mane nuskriausti gi ne ne jie net nebandys nes tu nuo viso ko mane apsaugosi ir dar po vieną akį jiems išdursi ir dėlto aš vis grįžtu kaip kokia kiaunė ar kitas švelniakailis gyvūnėlis pas tave kur visai negalioja iškrypusio pasaulio kreivos taisyklės kur gali pasijusti besėdįs ir geriantis arbatą ir vėlgi - globojamas apglėbtas.
aš neaukštinu mūsų meilės.
nerėkiu kad ji virš visko ir metafizinė nešūkalioju laukuose kad dėl tavęs nors iki žvėryno galo nueičiau ir kitaip nebandau įrodyti kad tarp mūs kažkas švento gi abu gerai žinom kad meilė tokia buitinio lygio kad nėra čia ko slėpti kad aš su tavim dėl vienų priežasčių o tu su manimi dėl to kad parneščiau dešros iš parduotuvės ir palikčiau šaldytuve ar kad padaryčiau arbatos ir palikčiau puodelį ant palangės neva nerūpestingai bet iš tikrųjų iš visų jėgų bandydama priminti apie savo egzistavimą.
aš neslepiu kad tave sapnuoju.
dienom naktim prabundu kur savo lovoj ar eidama per perėją ar troleibuse pro purviną langą žvelgdama ar važiuodama su tėčiu į parduotuvę ir vis kaži kokie prisiminimai išnyra iš bendro bendriausio mūsų gyvenimo išties ar galima dalykus tiek dalykų pamiršti net jei dažnai atrodo kad prisapnavai jų dieną naktį ar nėra neįmanoma pamiršti kiek man tu davęs kiek aš tau davusi net jei tas mano davimas tik nuolatinis pietų gaminimas ir stalo dengimas aš jau bijausi prisipažinti bet regis kad vis dažniau aš prabundu ir vis rečiau sapnuoju ir jau tik gyvenu prisiminimu viso to ką sapnavau ir ėj ėj ar nebus vieną rytą tokio prabudimo kai vargiai tavo veidą prisiminsiu.

ar tai man atleistum,licėjau?

trečiadienis, gegužės 30, 2007

Į sąskrydį žvelgiant iš žemo

I dalis.

Labai nesinori pradėti verkti ir dejuoti, kaip neteisinga, kad mums prieš pat nosį užtrenktos durys, bet paskutinę mokslo metų savaitę po licėjų sklandęs gandas "didžiosios dalies antrokų sąskrydyje nebus" - faktas. Galbūt ne visi žino, kad jis vyks tuo pačiu metu, kaip ir kasmet organizuojama antrakursių kelionė į Čekiją. Sąskrydyje nedalyvaus ne tik dauguma antrokų, bet ir mokytojai R. Čiapas, R. Jankauskas, R. Markeliūnas (pirmajam pastebėjusiam 3 panašumus - prizas) bei kiti.

Licėjus visuomet pasižymėdavo tuo, kad čia buvo stengiamasi atsižvelgti į visų interesus, todėl truputį liūdna, kad šį kartą šiam principui nusižengta. Aišku, negalima visko vertinti vienpusiškai - reikėtų suprasti ir mokytojus, kurie nori kelių sąžiningai užtarnauto poilsio dienų. Tačiau, mano nuomone (į objektyvumą, žinoma, neprentenduoju), sąskrydis - viena didžiausių ir smagiausių mokinių bei kai kurių mokytojų švenčių, taigi jei dėl ko ir verta paaukoti laisvą dieną, tai būtent dėl licėistų sąskrydžio. Prisiminkite, kokia ši šventė neapsakomai įdomi ir pabandykite įsivaizduoti, ką mes prarandame: nepamatysime Jūsų, nesusitiksime su licėjų jau baigusiais 4-okais bei kitais ex'ais, nedalyvausime berniukų kvadrato varžybose (kad ir kaip keista bebūtų, tai - sportinių renginių tobulumo viršūnė), nedainuosime "žeeemyn upe", nepamatysime vakarinės programos, nevalgysime ant laužo sudegusių dešrelių, neišgirsime begalijintosios "ilgas kelias" versijos, negausime papeikimų...

Mhm... Vargu ar kam įdomu skaityti sentimentalius nukrypimus, taigi verčiau grįžkime prie temos... Mes, antrokai, taip pat prisidėjome prie to, jog negalėtume vykti į sąskrydį - juk niekas netrukdė rinkti parašų, bandyti tartis su direktoriumi, mokytojais, ieškoti kažkokio kompromiso - mums tiesiog buvo pasakyta, kad sąskrydis vyks birželio 18-19 dienomis, ir mes nuolankiai su tuo susitaikėme.

II dalis.

Pagaliau radus kaltuosius, galima pakalbėti ir apie šį tą linksmesnio. Štai, pavyzdžiui, apie mano jau minėtas vaikinų kvadrato varžybas - pagrįstai laikomas vienomis linksmiausių sąskrydžio rungčių. Praeitais metais, būdami pirmokai, mes jose užėmėme antrąją vietą. Komandos pavadinimas, kiek pamenu, buvo "Target: Vaškys". Žingsnis po žingsnio kopdami finalo link, įveikėme tokius priešininkus, kaip "nenugalimasis Račo ketvirtokų būrys", "TB'kai, kurie beveik visas rungtynes žaidė nuogi ir dažniau glebėsčiavosi, nei gaudė kamuolį", tačiau finale, po atkaklios kovos, 1:2 pralaimėjome saujelei trečiakursių su Mindaugu Čekanavičiumi priešakyje. Rungtynės buvo įsimintinos tuo, jog vienas mano bendraklasis žaidė būdamas ne visiškai padorios kondicijos bei dėl begėdiško priešininkų komandos sukčiavimo...

Kitas labai svarbus bei mano jau minėtas sąskrydžio požymis - per naktį šlageriu ir neoficialiu sąskrydžio himnu tapusi daina "Žemyn upe". Kas gali būti smagiau už keletą klausos ir balso neturinčių (na, gerai, Dainius nesiskaito), bet visą naktį nuoširdžiai nuo rėkimo skaudančia gerkle dainuojančių bei pusei licėistų miegoti trukdančių vaikinų ir merginų būrį? Beje, niekur kitur neteko matyti vilniečių, taip linksmai traukiančių "Mes prie Nemuno užaugę, Mylim savo gimtą Kauną, Jei vilniečiai nesupyks, Kaunas - Lietuvos širdis."

Tikėkimės, naujai pertvarkyta sąskrydžio vakarinė dalis bus nė kiek neprastesnė už senąją ir šiais metais vėl atsiras žmonių, sukursiančių kažką panašaus į beveik niekieno nesuprastą, bet neįtikėtinai tobulą, visus laurus nuskynusį, pernykštį 3d klasės vaidinimą apie Van Gogo-Gogeno santykius, Pikaso "žydrąsias" dienas bei lengvai iš popieriaus lapelio padaromą gražią palapinę arba labai nevienareikšmiškai sutiktą, sarkazmo ir ironijos kupiną TB'kų monologinę kompoziciją.

P.S.

Jei būdami prie Meros pamatysite tamsiaplaukį, atseit-pankuojantį ir iš Jazz Pictures vedėjų besišaipantį ketvirtoką, perduokit jam linkėjimus ir žinokite - tai Mindaugas. Tas pats, kuris sutrukdė mums laimėti kvadrato čempionato finalą. Visiems linksmo sąskrydžio ir smagių nuotykių!

žymės:

antradienis, gegužės 29, 2007

Vasaros pradžia Licėjuje.


Ir štai atėjo ta paskutinė diena,

Tačiau skolų eilė dar labai ilga.

Vis dar skamba ir skamba sonatos Čiurlionio,

O trečiokai negali pamiršti Van Gogo.

Fuxai laukia neramiai egzaminų

Dėl kurių antrokai sau nesuka galvų.

O pamatyti ketvirtoką iš tiesų

Tampa didžiausia retenybe iš visų.

Tačiau nesijaudink mielas liceiste (be jot),

Greit suskrisim visi drauge prie Meros.

Ten būsiu aš ir tu ir visi kiti:

Liceistė, liceistas, liceistai (su i).