antradienis, rugsėjo 11, 2007

Krikštynos. Pareina.

Penkiolikmetis kūnas pasileidžia nuo kalno. Priekyje iš kaži kur išnyra betoninė siena. Dvi akytės ją pamato. Be abejo, pamatyti neužtenka – abiejų rankų lūžiai, kairės akies mįslingas dingimas, apsilankymas reanimacijos skyriuje bei didžiųjų smegenų pusrutulių apsikeitimas vietomis – tai tik nedidelė jo nuotykių dalis... Senos geros krikštynos, sušunkate?! Ne, nė velnio, Jūs klystate – visa tai jau praeityje. Tokios krikštynos būdavo ne tik prie sovietų, bet dar ir visai neseniai – prie Mieželio.

Įsivaizduokite velykas be kiaušinių, Kalėdas be „Vieno namuose“ palikto M. Caulkin‘o, vasario 16-ąją be šiek tiek padauginusio dėdės Virgio, keiksnojančio valdžią. Sakote, taip nebūna? Ką gi, ir mes netikėjome, kad išauš krikštynų rytas be vandenilinės bombos saliuto. Mokytojų tarybos sprendimu, šįmet, pirmą kartą nuo Liberijos nepriklausomybės paskelbimo 1848-aisiais, krikštynų diena suluošinta - visiškai nebelieka rytinės dalies. Negana to, vakarinėje dalyje nebeišvysime fuksų medžioklės su varovais ant licėjaus stogo (pernai pirmąsyk buvo pasitelktos dar ir rankinės granatos), nebebus ir tarsi iš pabūklų iššautų pasiutusių karvių, lekiančių tiesiai į nieko nenujaučiančius pirmakursius 74 km/h greičiu. Nepatikėsite, bet tradicinio bėgimo nuo įniršusių bulių licėjaus koridoriais bei kompiuterinio žaidimo „Counter-Strike“ gyvos inscenizacijos šiais metais taip pat nuspręsta atsisakyti!!! O, šventieji Trano bakenbardai!

Išgirdę šią naujieną, nusprendėme pasivaikščioti licėjaus koridoriais ir paklausinėti tūlų licėistų, kaip jie vertina šiuos pokyčius:

- Šiųmetinės krikštynos bus kaip iškastruotas katinas – noriu, bet negaliu. – Žodžių į vatą nevyniojo vienas trečiakursis.

- Tai jau pernai link šito buvo einama. Tik aš niekaip nesuprantu: ką blogo padarė rytinė dalis? – Nusprendė paatvirauti kitas trečiakursis. (Tikrai, ir mes to nesuprantame – bulių išdaužti langai buvo kaip mat apvynioti „lipneške“, o sienos, prie kurių šaudyti fuksai, dar tą patį savaitgalį buvo užtinkuotos ir perdažytos. Be to, visur kabėjo įspėjamoji juosta „kabelis“.)

Vienas iš trijų išdrįsusių savo nuomonę išreikšti fuksų – kiti tuo metu žaidė šachmatais, kurių nebėra – minėjo štai ką:

- Mano sesuo, pernai palikusi licėjų, sakė, kad krikštynos paprastai būna linksmiausias metų renginys ir kad jis vėliau prisimenamas visą gyvenimą. Nuo pat rugsėjo pirmosios laukiau šio renginio! (Taip! Štai tokius ir paskiria į Grifų Gūžtą...)

Sunku kol kas įsivaizduoti ateinančią šventę. Gal vis tik šie pokyčiai išeis į gerą. Bet... Jokio kėlimosi su gaidžiais, jokio važiavimo į mokyklą pirmuoju autobusu, jokių astmos ir epilepsijos priepuolių išvydus licėjų ir rūsčiai nusiteikusius ketvirtakursius, jokių fuksus sutrypti bandančių žemaitukų, jokių LP (Livetos ir Petro Kazlauskų), savo dainomis bandančių padrąsinti pasmerktuosius, ir, žinoma, jokios vandenilinės bombos... Krikštynos mirė. Tegyvuoja „krikštynos“. Ar kaip tai reikia dabar vadinti.

Įspėjimas: Jei Jūs esate gana konservatyvių pažiūrų mokytojas/mokinys, arba Jūs nelabai suprantate netradicinį humorą, tuomet tai, ką mes parašėme Jus neabejotinai papiktins. Atsiprašome už tai. Straipsnio tikslas – perteikti šiek tiek perdėtą licėjaus administracijos požiūrį į tai, kas vyksta krikštynų metu. Nenorėjome nieko įžeisti.

Mantas NeVandenilinė
Žilvinas LeBomba